Šarlotenburgas – elegantiškoji Berlyno puošmena

Berlynas yra visoks. Tai stiklinių besielių biurų bokštų bei spindinčių parduotuvių miestas. Tai ir nesibaigiančių vakarėlių bei šėlstančio jaunimo sostinė. Tai ir šiurpias geležinės uždangos istorijas anapus Berlyno sienos pasakojantis miestas. Vis tik, yra ir dar vienas, nedaug kam žinomas – romantiškasis – Vokietijos sostinės veidas. Mieste, kuris beveik iki pamatų buvo nusiaubtas 20 a. karų, prašmatnūs baroko rūmai, Šarlotenburgas, yra tarsi puošnus vestuvinis tortas, pūpsantis pyragų parduotuvės vitrinoje.

Išlipusi metro stotelėje patraukiau ilga, rudeninių lapų nuspalvinta alėja. Oras buvo gaivus, lengvai kvepiantis drėgme ir krentančių lapų tyla, o po kojomis šiugždantis takas tarsi lydėjo į visai kitą laikmetį. Alėjos gale, saulės nutviekstas, švytėjo Šarlotenburgo rūmų bokštas, pasipuošęs dailiu kupolu – tarsi pažadas to, kas laukia viduje. Kiekvienas žingsnis artino prie vietos, kur modernusis Berlynas trumpam pasitraukia į šalį, užleisdamas vietą istorijai ir karališkai didybei.

Pravėrusi rūmų duris, atsidūriau visai kitame pasaulyje. Slinkau girgždančiu parketu, kuris, rodos, saugojo šimtmečių paslaptis. Į mane nuo prabangiais apmušalais išdabintų sienų žvelgė portretai – rimti, sustingę, tarytum vis dar stebintys kiekvieną įžengusįjį. Tarp ištaigingų krėslų, paauksuotų dekoracijų, lipdinių ir įmantrių raižinių tvyrojo keistas jausmas – lyg rūmai vis dar lauktų savo tikrųjų šeimininkų sugrįžtant.

Kaip būna tik pasakose, už pravirų durų atsiverdavo kitos, dar kitos, trečios ir ketvirtos erdvės – begalinė kambarių seka, vedanti vis gilyn į rūmų širdį. Atrodė, kad tereikia akimirkos, ir pro jas įžengs manieringi liokajai ar praskries šilko suknelėmis pasipuošusios damos. Vienas už kitą prašmatnesni kambariai alsavo praeities gyvenimu – jie tarsi ilgėjosi šurmulio, juoko, intrigų ir pokalbių, kadaise skambėjusių tarp šių sienų.

Nesuskaičiuojama daugybė įmantrių sidabrinių stalo įrankių, lėkščių ir papuošimų vis dar laukė puotos, kuri, regis, niekada neįvyks. O Porceliano kambaryje nuo lentynėlių tyliai „stebėjo“ tūkstančiai elegantiškų statulėlių, vazų ir puodelių – trapūs, bet kartu išdidūs liudininkai laikų, kai prabanga buvo kasdienybė. Čia laikas tarsi sustojęs, įkalintas tarp stiklo, aukso ir porceliano.

Šarlotenburgo rūmai, pradėję savo istoriją kaip nedidelis vasarnamis XVII amžiaus pabaigoje, buvo skirti kurfiursto Frydricho III žmonai Sofijai Šarlotei – pirmajai Prūsijos karalienei. Tačiau laikui bėgant ši rezidencija augo, plėtėsi ir puošėsi, kol tapo vienu įspūdingiausių karališkųjų kompleksų. Šiandien rūmai veikia kaip muziejus – tarsi gyva laiko mašina, leidžianti bent akimirkai persikelti į XVIII–XIX amžiaus valdovų pasaulį.

Ne mažiau žavi ir rūmus supanti aplinka. Barokinis parkas, išpuoselėtas ir harmoningas, kviečia pasivaikščioti tarp medžių alėjų, tvenkinių ir skulptūrų. Čia išlikę ir kiti rūmų komplekso statiniai – elegantiškas paviljonas, jaukus arbatos namelis, ramybe alsuojantis mauzoliejus ir net teatras. Visa ši erdvė sukuria ypatingą nuotaiką – tokią, kurioje susilieja istorija, architektūra ir tyli, bet iškalbinga praeities didybė.