Oslas – ramus ir neskubantis miestas

Oslas – Norvegijos sostinė, dažnai apibūdinama kaip ramus, tvarkingas ir gamtos apsuptas miestas, kuriame modernus gyvenimo ritmas dera su lėtu, skandinavišku požiūriu į kasdienybę. Nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti santūrus ar net kiek nuobodus, iš tiesų Oslas slepia daugybę įdomių vietų – nuo įspūdingų muziejų ir unikalių skulptūrų parkų iki istorinių tvirtovių bei jaukių miesto erdvių. Šiame tekste – asmeniški įspūdžiai ir atradimai, padėsiantys geriau pažinti šį neskubantį, bet savitai žavų Šiaurės miestą.

Neabejotinai žymiausia Oslo vieta – kiek siurrealistinis Vigelando skulptūrų parkas, populiarus tiek turistų, tiek vietinių tarpe. Tai žymiojo norvegų skulptoriaus Gustavo Vigelando gyvenimo darbas, kurį jis kūrė 40 metų. Pagrindinė šio parko skulptūra ,,Monolitas“ vaizduoja žmonių kopimą per gyvenimą ir jų tarpusavio santykius. Įdomu tai, kad ranka liečiant granitinius kūnus galima pajausti kiekvieną skulptūros raumenį ir net kraujagyslę. Šiame parke yra ir žymioji skulptūrėlė „Pykstantis berniukas“ – lyg ir analogas belgiškajam „sisiojančiam“, kurie panašūs dar ir tuo, kad abu turi ir mergaites, kurios nėra tokios populiarios.

Sakyčiau, visiems kultūringiems žmonėms privaloma aplankyti žymiausio norvegų ekspresionisto Edvardo Muncho muziejų, o prijaučiantiems menui – ir Nacionalinę galeriją. Taip pat verta aplankyti  ir Modernaus meno muziejų, kurį šį kartą praleidau.

Kita įdomi kryptis – Bygdoy pusiasalis, kuriame vienas šalia kito yra keli laivų muziejai: ledlaužio Fram, Kon-Tiki ir Vikingų lavų, iš kurių gal didžiausią įspūdį paliko Vikingų laivų. Tam pačiam pusiasaly ir Liaudies buities muziejus, kuriame 155 tradiciniai skirtingų Norvegijos regionų pastatai.

Tiesa, vos nepamiršau viduramžiškos Akershus tvirtovės, kurią, anot mano rastos info, ,,būtinai reikia pamatyti“. Pamatyti ją galima ir iš kito uosto galo, o ar būtina iki jos nueiti? – čia gyvenančio bičiulio nuomone – ne. Na, bet čia ne naujiena, jog vietiniai dažnai nėra aplankę savo miesto pilių, į kurias plūsta turistai. Beje, kaip ir visų kitų žymiausių Oslo pastatų, kuriais miestas didžiuojasi (dauguma jų pastatyti XIX a.): Karališkieji rūmai, Stortingo (parlamento) pastatas, Nacionalinis teatras, Nacionalinė galerija, Oslo universitetas. O vienas žymiausių Oslo miesto simbolių – raudonų plytų rotušė, pastatyta 1931 – 1950 m. man labiau panaši į sovietinės architektūros monumentą.

Taigi, ir šį, eilinį kartą, nepaisant girdėtų skeptiškų nuomonių apie Oslą, čia praleidau tikrai gerą savaitgalį – nežinau, ar dėl žmonių, kuriuos buvau sutikusi, ar gražių gamtos vaizdų kas dieną leidžiantis ir kylant metro nuo/į kalną, kurio rajone buvau apsistojusi, ar tiesiog jaukios miesto atmosferos, primenančios gimtąjį Vilnių. Nuo šiol Oslas man – ramus ir neskubantis miestas su vakariniu didmiesčio šurmuliu miško ir vandens apsuptyje. Darau išvadą, kad miestų žavesio paslaptis visai ne įspūdingoje architektūroje. Turiu net pavyzdžių, kuomet būtent jos (architektūros) gausa užgožia kitus miesto privalumus: pvz. mano sutikti tokio gražaus miesto kaip Briugė gyventojai apie jį atsiliepia kaip „pernelyg nuobodų, džiuginantį tik turistus ir pensininkus“, todėl galiu tik pritarti nuomonei, kad kiekviename mieste/šalyje galima atrasti kažką savito ir įdomaus.