Marakešas: pažintys, komplimentai ir netikra prancūzų kalba

Kurį laiką gyvenau Ispanijoj, ir, prieš atsisveikindama su šia šalimi, negalėjau atsispirti  paskutinei kelionei. Tai yra, kai vienos pigiausių oro linijų skrydžiai pirmyn-atgal į Maroką kainuoja mažiau nei penkioliką eurų, ką belieka daryti? Tad pagriebiau draugę ir išvykome į Marakešą savaitgaliui.

Aišku, vienas savaitgalis tokiai šaliai, kaip Marokas, skamba kaip nesąmonė: beveik visi hostelyje sutikti keliautojai stebėjosi, kad nevyksime nei prie Atlanto, nei pastovyklauti dykumoje. „Tai kad neeee, esam čia tik keletui dienųųųųų“, – kukliai atsakydavom. Nors tos dienos, turiu pasakyt, buvo daugiau nei įsimintinos.

Netikra prancūzų kalba ir šiaurės Afrikos gardumynai

Nusigavusios į hostelį žymiai per anksti užsiregistruoti, numigome sau ant jo stogo terasos ir vėliau, apsidžiaugusios, kad jis turi ir baseiną, nusprendėme pradėti savo dekadentišką savaitgalį. Ir, ką gi, po penkiolikos minučių džiaugsmo tame baseine, pažiūrėjusi į mano beraustančias rankas, draugė pasakė: „Gal kaip lietuvė ir esi tamsi, bet gal nejuokaukim abi su saule Šiaurės Afrikoj…“  Prasidėjo misija „Suraskim vaistinę“ (bandyti išgyventi be kremo nuo saulės, suvokėm, nebuvo pati geriausia idėja), kur draugė, pasitelkusi savo netikrą prancūzų kalbą, kuo lengviausiai paaiškino, ko norim. Netikra prancūzų kalba, pasirodo, yra tiesiog ta pati ispanų, bet tariama su prancūzišku akcentu – kai „krem de sol“ pavirsta į kažką panašaus į „khrem dūū soleiii“. Pabandykit patys kada!
Taigi, prasidėjo mūsų pasivaikščiojimas – jau saugiau, su kremu nuo saulės! – po centrinę aikštę, kur turbūt net ir mažiausiai išalkęs ko nors užsinori. „Oi, pažiūrėk, visokie riešutai“, „mmmm šviežiai spaustos apelsinų sultys“, „alyvuogės, kiek visokių alyvuogių!“, ir kitokie sakiniai, kurie kitu atveju nervintų savo akivaizdumu, dabar buvo tiesiog nesustabdomi. Tiek pati aikštė, tiek gatvelės, pilnos prekiautojų, vedančios jos link, pasirodė atgaiva (savo…intensyvumu) po Ispanijos miestų. Tuo metu man Marakešas buvo vienas pirmųjų ne visai vakarietiško pasaulio miestų, tad vaikštinėjome su drauge sau besidairydamos į šalis kaip tikros turistės, ir, aišku, vizualiai to nuslėpti irgi negalėjome: aš tuo metu buvau platinos spalvos plaukais, o draugės azijietiškas fenotipas irgi gerokai išsiskyrė iš minios. Na, ką gi, kad jau atrodom, kaip turistės, galim ir kamerom paspragsėt…