Klajonių po Sakartvelą ypatumai: filmo verta dokumentų vagystė ir „nemirtingi“ vairuotojai

Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė su draugu Šarūnu šią vasarą net kelis mėnesius praleido gyvendami ir keliaudami po Sakartvelą. Kaip juokiasi šalį išnaršę lietuviai, dabar jie galėtų drąsiai ten dirbti gidais. O ir papasakoti turėtų ką – apie vagišių viešbučio kambaryje, ne tokį jau ir pigų kartvelišką vyną ar „nemirtingus“ vairuotojus keliuose.

Šią vasarą kelis mėnesius praleidai gyvendama Sakartvele. Kokie vėjai tave ten nupūtė?

Pirmąkart Sakartvele lankiausi vėlyvą pavasarį darbo reikalais. Jau lėktuve namo nusprendžiau, kad vasarą noriu praleisti būtent ten. Ta šalis sužadino kažkokį nepaaiškinamą smalsumą – norėjosi ištyrinėti ją iki paskutinio lopinėlio.
Ir aš, ir mano draugas Šarūnas dirbame televizijoje. Dauguma laidų autorių vasarą turi beveik tris mėnesius atostogų. Taigi prisikrovėm pilną automobilį daiktų ir pajudėjom. Aišku, normalūs žmonės būtų skridę lėktuvu, bet mes nusprendėm pasielgti kitaip: pakeliui aplankyti Vengriją, Rumuniją bei Turkijos šiaurę, paskui – Armėniją ir Azerbaidžaną, o tada jau parsigauti namo su pilna bagažine vyno ir kitokių kartveliškų gėrybių. Riebus atostogų planas ne visai pavyko, bet nesigailiu nė vienos Sakartvele praleistos akimirkos. Su draugu juokaujam, kad po tiek nuotykių galėtume ten dirbti gidais. (Juokiasi.)

Vos tik įvažiavote į šalį, pavogė jūsų dokumentus. Kaip sukotės iš padėties? Kaip tai pakeitė jūsų kelionės planus?

Šią istoriją draugams jau pasakojau tiek kartų, kad pigiau ir greičiau būtų buvę išsiųsti visiems elektroninius laiškus su paaiškinimu. Įdomiausia šioje istorijoje veikiausiai yra pati vagystė, kuri – ir komiška, ir absurdiška, ir dargi nepigi.

Kobuleti – nedidelis Sakartvelo kurortas. Atvažiavom ten gerokai pavargę, svilino klaikus karštis, taigi anksti nuėjom miegoti. Pramerkiu akis iš sapno ir pamatau po kambarį vaikštantį žmogų. Kol supratau, kad tai ne mano draugas, praėjo viena kita akimirka, o tada jau ėmiau spiegti kiek tik išneša gerklė. Mačiau, kaip vagis, prieš iššokdamas per balkoną, dar pačiupo mano kuprinę. Draugas paskambino policijai, o aš, visa drebanti iš baimės, sugebėjau išsigąsti savo šešėlio.

Viešbučio kieme prasidėjo drama kaip iš kriminalinių serialų. Keturi automobiliai, pilni pareigūnų ir, žinoma, visokiausio plauko smalsuoliai su savo patarimais bei pastebėjimais.
Policijos nuovadoje suskaičiavome nuostolius. Kuprinėje buvo ir pinigų, ir įvairiausių asmeninių daiktų. Tačiau labiausiai sunervino tai, kad būtent ten gulėjo „saugiai“ užsegti mudviejų pasai ir automobilio dokumentai. Kai atsisveikinome su pareigūnais, jau buvo šviesu ir miego išvis nesinorėjo. Supratome, kad Azerbaidžano jau tikrai nepamatysim, o visa kita – absoliučiai neaišku. Lietuvos ambasada Sakartvele išdavė grįžimo pažymėjimus. Konsulas paminėjo, kad jeigu važiuosime automobiliu, pasieniuose gali kilti nemalonumų.
Laikas svečioj šaly pralėkė staigiai, ir štai mes, kaip ir planavom, pasienyje su pilna bagažine vyno. Kartvelas pasienietis paklausė, kur mūsų pasai, uždėjo antspaudą ir atsisveikino. O štai turkai su asmens grįžimo pažymėjimais nebeįleido. Gerą pusdienį prastovėjom tarp dviejų valstybių ir visiškai nebežinojom, ką daryti. Galų gale, kartvelai įsileido mus atgal ir palikę automobilį namo grįžom lėktuvu. Po kelių savaičių vėl skridome atgal parsivaryti mašinos.

Ar apsigyvenote viename mieste? O gal apkeliavote visą Sakartvelą?

Mūsų namai buvo Tbilisyje. Į Lietuvą atostogauti išvykusi lietuvė mums išnuomojo butą. Keletui dienų vykdavome vis į kitą regioną. Benzinas Sakartvele nebrangus, automobilį turėjom, taigi keliavom, kai tik kildavo toks noras. Pamatėm daug: Abchaziją, Kachetiją, Svanetiją. Tbilisyje irgi yra ką veikti. Nors rugsėjį, kai Sakartvelą apgaubia didžiausi karščiai, miestas ištuštėja. Visi keliauja į pajūrį ar kalnus, kur šiek tiek vėsiau.

Kuri vieta ar regionas tau labiausiai patiko?

Visi, kas tik nemažai pakeliavo po šalį, Svanetiją vadina Dievo namais. Gaivus oras, kalnai, svajotojai vietos gyventojai ir Užgulio miestelis – tai turėtų būti kiekvieno keliautojo must see.
Jeigu į Sakartvelą vykstate tik savaitei, turėkit omenyje, kad Svanetija nėra greita stotelė. Iš Tbilisio ten važiuosite apie 8 valandas. O jei nuspręsite pamatyti Užgulį, iš Svanetijos sostinės Mestijos iki ten kratysitės ištisas tris valandas. Per savaitę pabūti prie jūros, pamatyti Tbilisį ir dar nuvykti į Svanetiją – sunkiai įmanoma.

Koks Sakartvelas ne turisto akimis? Ar įsivaizduotum gyvenimą šioje šalyje?

„Pigu, daug vyno ir visi labai svetingi“ – tai daugiausiai girdžiu iš Sakartvele jau apsilankiusių tautiečių. Iš tikrųjų yra ne visai taip. Pigus Sakartvele tik ne pats geriausias vynas, benzinas ir cigaretės. Visa kita – panašiai kaip pas mus, o kartais net brangiau. Nedideli prekybos centrai gyvenamuosiuose rajonuose yra absoliutus prakeiksmas. Kainos ten – kaip Nicoj ar Ženevoj. Gabalėlis parmezano kainuoja 15 larių (apie 22 litus), litras pieno – 5 litus. Bet kokia importinė prekė – maždaug pora litų brangiau, nei esame įpratę mokėti.
Vietiniai gyventojai apsipirkinėja turguje, kur viskas pigiau ir skaniau. Kai šalyje esi tik svečias, smagu praleisti pusdienį besiderint dėl gabalėlio jautienos, bet ar tai norėčiau daryti kasdien – abejoju.
Labai daug nereikalingo chaoso, daug beskonybės. Nemanau, kad norėčiau ten gyventi – labai jau pripratau prie europietiško konkretumo, o važiuodamas per Sakartvelą jautiesi kaip Kaziuko mugėj. Kai esi atvykėlis, visa tai – egzotika. Kai ten gyveni – tiesiog daug problemų ten, kur jų neturėtų būti.

Kokie vietiniai žmonės? Vieni sako, kad kartvelai yra širdingi ir svetingi, o kiti – kad ir jie jau sugadinti pinigų.

Kiekvienoje šalyje žmonių yra visokių. Man teko sutikti vėluojančių šveicarų ir laiku darbus atliekančių ispanų. Teko matyti estų, kurie buvo už mane greitesni ir t. t. Kartvelai iš tiesų mėgsta bendrauti. Turėti daug draugų ir artimųjų jiems svarbiau nei susirasti gerai apmokamą darbą. Kartvelas niekada neapkalbės savo šeimos. Mama ir tėvas, kokie jie bebūtų, visada gyvens pagarboje. Tai – senų tradicijų šalis, o atvykėliams vietinius papročius visada reikėtų gerbti.
Kad kartvelai – sugadinti pinigų, gali pasakyti tik sveiko proto nesugadinti žmonės. Man liūdna, kai atvykę lietuviai naudojasi kartvelišku svetingumu ir vietoj to, kad darytų tai, kas priklauso turistui – leistų savo pinigus – tampa ir taip sunkiai besiverčiančių vietinių išlaikytiniais. Iš tiesų dauguma kartvelų nelauktą svečią ir apnakvindins, ir pamaitins, nė žodžiu neužsimindami, kad patys gyvena skolon.
Visiems, keliaujantiems į Sakartvelą, patarčiau nesitikėti prasisukti nemokamai. Jeigu keliaujate į garsiausią šalies kurortą Batumį, tai jums ir besistengiant nepavyks. Viešbučiai sezono metu ten brangūs, maistas kavinėse ne ką pigesnis nei Vilniuje.

Kaip patogiausia keliauti po šalį? Kaip patartum planuotis kelionę norintiems pamatyti visą šalį ir ne tik turistinę jos pusę?

Pirmiausia, siūlyčiau nevykti į Batumį. Tai – ne tas kurortas, kuriame pailsėsite, ir ne ta vieta, kurioje kažką įspūdingo pamatysite. Jūra ten – ne pati švariausia. Taigi, jei trokštate atostogų su „viskas įskaičiuota“, daug labiau tiks Turkija, Ispanija ar Kroatija.
Tbilisis yra miestas, kurį kartą pamatę niekada nepamiršite. Tik nežinau, kiek gerai yra ten keliauti vasarą – žiauriai karšta! Sako, kad gražiausia Tbilisyje – rudenį. Kachetija – vyno sostinė. Rugsėjis, kai nuimamas vynuogių derlius, nuostabus metas ten nuvykti.
Po šalį patogiausia keliauti automobiliu. Tiesa, kartvelai vairuoja taip, tarytum būtų nemirtingi – lenkia iš visų pusių, prieš kelio vingį ar kalną, nuolat signalizuoja, iš dviejų eismo juostų padaro keturias… Jeigu jūsų vairavimo įgūdžiai ne patys geriausi, prie vairo geriau nesėskite.
Po miestus patogiausia keliauti taksi, tik prieš važiuodami susitarkite dėl kainos. Miesto ribose vairuotojas neturėtų paimti daugiau kaip 10 larių (apie 15 litų). Sakartvele keliauti galima ir traukiniais, bet man asmeniškai išbandyti neteko. Kitas keliavimo būdas – tarpmiestiniai maršrutiniai taksi. Veža pigiai ir pavojingai. (Juokiasi.)