„Kelionių istorijose“ sugulė keliautojo prisiminimai

„Kelionių istorijos“ – antroji Andriaus Užkalnio knyga – pasirodo netrukus po bestselerio „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“,  išleisto 2009 m. gruodį. Pirmasis „Anglijos“  leidimas  skaitytojų buvo  iššluotas kone per dvi savaites. Dabar knygynuose – jau ketvirtoji laida.

„Kelionių istorijose“  surikiuoti Andriaus  kelionių  pasakojimai  –  čia  ir  straipsniai,  prieš  kelerius metus publikuoti  žurnale  „Istorijos“  (knygos  pratarmę  parašė  tuometinis  žurnalo  vyriausiasis  redaktorius, keliautojas Vytaras Radzevičius), ir nauja medžiaga, kurią autorius seniai norėjo pasiūlyti skaitytojui. Andrius Užkalnis džiaugiasi, kad pagaliau į knygos puslapius  sugulė  ir  jo  prisiminimai  apie  Ganą (Afrikoje prasidėjo autoriaus, kaip profesionalaus keliautojo, karjera), ir rašinys apie Niujorką, ir Kaukazo – Armėnijos, Gruzijos ir Azerbaidžano istorijos. Daugelis straipsnių iš žurnalo – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Knygą kartu su autoriumi kūrė ir dailininkas Zigmantas Butautis, leidyklos  „Baltos lankos“ meno direktorius ir „Istorijų“ žurnalo meno redaktorius, ir redaktorė Asta Bučienė, sutikusi  dirbti su autoriumi,  pagarsėjusiu  neslepiamai  aštriu požiūriu į kalbos norminimą.

Iš įžangos:

Žibintų šviesoje sniegas ant asfalto sukosi ir šoko kaip vaiduoklių pėdos.  Tylų sausio vakarą vairavau per apsnigtą, šaltą ir tamsų Žaliakalnį. Negarsiai urzgė ir pamažu šliaužė automobilis, padangos mynė naują sniegą, o aš dairiausi į pusnis, į žibintus ir godžiai akimis rijau gatves, iš kurių pavadinimų susidėjo mano vaikystė: Alantos, Utenos, Kapsų, Molėtų, Kalniečių, Zanavykų. Man niekada negana prisiminimų. Iš savo svajonių nusilipdau viską, ko negaliu turėti, o prisiminimai – mano turtas, kurio niekas neatims.  Kiek save prisimenu, visą laiką gyvenau svajodamas. Kai esi vaikas, prisiminti dar nelabai yra ką, todėl pirmiausia svajoji, paskui prisiminimų daugėja, ir daugeliui jie išstumia svajones. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau stengiuosi, kad man taip nenutiktų. Kai žmogus atsisako svajonės, atsisako visko, nes svajoti ir išgalvoti galima bet ką. Tai didžiausias iš visų mūsų turimų pasirinkimų.

Knygoje autorius nesidrovėdamas gręžiojasi į vaikystę. Visi prisiminimai – kvapai, garsai, vaizdai jam yra lyg žaislai: mylimi, nuzulinti ir niekada nenusibostantys. Pasaulyje, po kurį likimas Andriui Užkalniui lėmė daug keliauti, Kauno ir Žaliakalnio vaikas visą laiką ieškojo perskaitytų knygų vaizdinių ir džiaugėsi juos suradęs, kaip vyno gėrėjas fermentuotoje vynuogių sunkoje ieško gervuogių, vyšnių, tabako, odos ir kedro kvapų. „Kelionių istorijose“ skaitytojas ras ne tik praeities atgarsių, bet  ir ateities pažadą: po antrosios knygos apie Angliją, kuri turėtų pasirodyti 2010 m. per Kalėdas, turėtų sekti knyga apie Japoniją, kuriai „Kelionių istorijose“ skirta nemažai dėmesio.

Knygos pristatymas

Kaip ir  „Anglija: apie tuos žmones  ir  jų  šalį“,  naujoji  knyga  bus  pristatoma  negailint  laiko,  jėgų  ir benzino. Su pirmosios knygos skaitytojais autorius susitikinėjo Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Utenoje, Druskininkuose ir Londone; Vilniaus knygų mugėje 2010 m. vasarį Andrius pasirašė šimtus autografų ir palinkėjimų.  „Kelionių istorijas“  autorius ruošiasi pristatyti  dar  plačiau  –  birželį  Vilniuje ir Kaune, rugpjūčio mėnesį – Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, rudenį – kitur Lietuvoje.

Rašomos knygos

„Prijaukintoji Anglija“ – pasirodys 2010 m. gruodį

„Japonija“ – pasirodys 2011 m. rudenį.