Į Šiaulius – ragauti „dievų maisto“

Ilgą laiką šokoladas buvo vartojamas tik gėrimo pavidalu ir buvo prabangus skanėstas, kuriuo galėdavo mėgautis tik turtuoliai. O pirmoji šokolado plytelė pagaminta tik maždaug prieš 160 metų. Beveik keturių tūkstantmečių šokolado istoriją pasakoja prieš metus duris atvėręs Šokolado muziejus. Užsukę į Šiaulių centre „Rūtos“ saldainių fabrike įsikūrusį muziejų ne tik sužinojome daugybę negirdėtų dalykų apie šį daugelio pamėgtą saldumyną, bet ir patys įsijautėme į konditerio vaidmenį čia įrengtoje „Saldžiojoje laboratorijoje“. 

Pinigai, augantys ant medžio

Pirmieji kakavmedžiai augo Lotynų Amerikos šalių tropiniuose miškuose, o dabar pagal šių medžių auginimą pirmauja Afrikos šalys, apie trečdalį visų kakavos pupelių užauginama Dramblio Kaulo Krante. Kakavmedis duoda palyginti nedaug vaisių: iš vieno medžio derliaus pagaminama vos apie kilogramą kakavos masės, naudojamos šokoladui gaminti. Mokslinis kakavmedžio pavadinimas, Theobroma cacao, išvertus iš lotynų kalbos reiškia „dievų maistas“. Ir visai nesvarbu, ar tai siesite su actekų mitologijoje minimu šokolado dievu, ar su dievišku šio deserto skoniu, kuriam žmonija neatsispiria jau nebe vieną tūkstantmetį. 
Europiečiai šokolado gėrimą atrado tik 16 amžiuje, kuomet ispanų konkistadorai ėmė veržtis į Naująjį Pasaulį vedami troškimo pralobti – juos viliojo indėnų auksas. Tačiau, gėrimas, kurį vietiniai vadino kakawa (išvertus tai reikštų tiesiog „karštas gėrimas“), jiems iš pradžių nepatiko. Europiečiai tuomet nesuprato kakavos pupelių vertės, kurias vietiniai naudojo kaip piniginį vienetą. Juk kakavos pupelės net kelis dešimtmečius nepraranda savo maistinių savybių. Pavyzdžiui, vienas pomidoras prieš kokius penkis šimtmečius kainavo 1 kakavos pupelę, triušis – 30, o vergą galima būdavo įsigyti už 100 kakavos pupelių. 
Kakavos gėrimo išradėjai actekai šį kartų gėrimą gardindavo čili pipirais ar vanile. Europiečiai sumąstė šokoladą saldinti cukrumi. Tad ne ilgai trukus senosios Europos aukštuomenės menėse pasklido viliojantis kakavos gėrimo kvapas. Damos karštą šokoladą skanaudavo iš grakščių puodelių. Dieviškajam gėrimui taip pat neatsispirdavo ir vyrai, kurie net specialius puodelius, neleidžiančius sušlapti ūsams turėdavo, mat ūsai tais laikais buvo madingi. 

Laiko išmėgintas skonis ir šokolado gamybos pamoka

Lietuvoje pirmieji šokolado fabrikai ėmė kurtis 19 a. pabaigoje, o „Rūtos“ saldainių fabrikas, įkurtas konditerio Antano Gricevičiaus, šiemet švenčia garbingą 100 metų jubiliejų. Dabartinio fabriko vietoje Šiaulių centre prieš šimtmetį buvusi tik nedidelė rankų darbo saldainių krautuvėlė, kurioje darbavosi įkūrėjas su žmona, ir tik vėliau čia iškilo fabrikas. 
Antrojo pasaulinio karo metu visas Šiaulių miestas buvo subombarduotas. Amžininkai mena, jog užsidegus saldainių fabrikui, jame saugotas cukrus (manoma, jog jo čia būta kelios dešimtys tonų) virto karamele, kurios skanauti traukė išalkę sugriauto miesto gyventojai.

Tarp gausybės „Rūtos“ Šokolado muziejuje sukauptų originalių saldainių popierėlių aptinkame ir tokius šypseną keliančius istorinius pavadinimus, kaip „Meilužis“, „Aš vyras“, „Ilgesys“, „Lietuvos fakyras“ ar „Kralikai“. 
Vis tik, koks gi Šokolado fabrikas be šokolado ragavimo. Netrukus mūsų laukia įdomiausia viešnagės Šokolado muziejuje dalis – edukacinė rankų darbo šokolado gamybos pamokėlė „Saldžiojoje laboratorijoje“. Ant stalų jau laukia indeliai su įvairiausiais ingredientais ir pagardais – riešutais, razinomis, marcipanais, kokoso drožlėmis, džiovintomis braškėmis, paukščių pienu ir kitais. Pamokyti konditerės, ką su kuo reikia derinti, kimbame į malonų ir, žinoma, gardų kūrybinį procesą.