Autostopu po Sakartvelą, Armėniją ir Turkiją: geriausias būdas „susitranzuoti“ šalies kultūrą

„Buvo gražu, kai kartvelai, armėnai ir turkai stodavo, kad galėtų mus pavežti bent kelis kilometrus, kartais net neturėdami, kur mus sutalpinti. Teko važiuoti ir su paskersta kiaule, ir „fūroje“ šešiese, ir ant priekinių sunkvežimio sėdynių sutilpti trims su keturiais turkais ir dar kuprines ten pat „įkomponuoti“, – juokdamasi neseniai patirtus kelionės įspūdžius savo draugams pasakoja Ugnė.

Ji, kartu su dar trylika nuotykių ištroškusių studentų iš Vilniaus bei Kauno leidosi į kelionę autostopu per Sakartvelą, Armėniją ir Turkiją. Ir dabar visi grįžę iš kelionės choru tvirtina: „Toks keliavimo būdas pats geriausias, norint „susitranzuoti“ nepažįstamos šalies kultūrą.“

„Vaskindavome“, kas su kuo keliaus, mat keliaudavome poromis arba po tris. Susitikdavome sutartų miestų centrinėse aikštėse kartu pavalgyti, o vakarais – nakvoti. Kelionėje ne tik pažindindavomės su vietinėmis tradicijomis, bet ir supažindindavome vietinius su savosiomis: aikštėse šokome tradicinius šokius, automobiliuose dainavome liaudies dainas“, – portalui kelioniumanija.lt pasakojo viena iš keliautojų Ugnė.

Daugelis keliauja autostopu, nes tai vienas pigiausių keliavimo būdų. Ar ir jūs pakeleivingais automobiliais keliavote dėl tos pačios priežasties?

Vytas: „Tranzavimas“ man įprastas keliavimo būdas. Taip galime susitikti su vietiniais, juos pažinti. Kaip aš sakau – tai galimybė „sutranzuoti“ kultūrą.

Joris: Pagrindinės tokio keliavimo priežastys – smagumas ir pigumas. (Šypsosi.)

Ugnė: Asmeniškai aš užsienyje „tranzavau“ pirmą kartą, nors tokiu būdu Lietuvoje teko keliauti ir dieną, ir naktį. Jei tik yra, kas palaiko kompaniją, renkuosi „tranzavimą“, o ne autobusą. Toks keliavimo būdas man reiškia nuotykį, netikėtumus, istorijas ir pasitikėjimą žmonėmis.

Tai galimybė „susitranzuoti“ kultūrą. Buvo gražu, kai kartvelai, armėnai ir turkai stodavo, kad galėtų mus pavežti bent kelis kilometrus, kartais net neturėdami, kur mus sutalpinti. Teko važiuoti ir su paskersta kiaule, ir „fūroje“ šešiese, ir ant priekinių sunkvežimio sėdynių sutilpti trims su keturiais turkais ir dar kuprines ten pat „įkomponuoti“. (Juokiasi.) Jie mus vaišindavo tradiciniu maistu, kvietė į namus ragauti šašlykų, prisiklausėme tiek gyvenimo istorijų, tiek tradicinės muzikos.

Keliavote maršrutu Sakartvelas-Armėnija-Turkija. Kodėl iš visų šalių pasirinkote būtent šitas?

Vitalija: Mūsų draugas Lukas pasiūlė šias šalis, nes į ten rado pigius lėktuvo bilietus. Be to, šiose šalyse dar nesame buvę. Armėniją ir Turkiją, tiesą sakant, pasirinkome po pirmos savaitės, praleistos Sakartvele. Pasirinkome jas, nes tai šalys kaimynės, be to – pigios.

Ugnė: Svarbus dalykas, kad nei vienoje iš šių šalių mums nereikia vizų.

Ar prieš kelionę ją planavotės – maršrutus, kur „tranzuosite“, vietas, kur nakvosite, ką veiksite ir pamatysite tose šalyse?

Jogilė ir Emilija: Planavimo buvo minimaliai, tiesiog susidėliojome punktus, ką norime aplankyti, bandėme susirasti nakvynes, bet radome tik Tbilisyje ir Boržomyje, tad atsidavėme akimirkos spontaniškumui. (Šypsosi.)

Eglė: O aš planavau tikrai nemažai, per „Couchsurfing“ ieškojau, kur nakvoti, o kadangi ieškai konkrečioje vietoje, reikia ir plius minus aiškaus maršruto. Tad sudariau maršrutą, kurio net nereikėjo. (Juokiasi.) Bet tai išėjo į naudą, nes sužinojau, kur ir koks Sakartvelo miestas yra dar prieš mums ten nuvykstant. Žinoma, planas keitėsi, nes mūsų, keliautojų, buvo daug. Be to, ir patys vietiniai parodydavo, kur geriau važiuoti ir ką įdomaus pamatyti.
Ką, atvykę į naują miestą, pirmiausia darydavote? Vieni nori patirti naktinį gyvenimą, kiti skuba ragauti vietinio maisto, kiti – aplankyti turistines vietas.
Grytė: Pirmiausia apžiūrėdavome miestą, pasiklausdavome vietinių, ką jie patartų pamatyti. Mūsų nedomino naktinis gyvenimas, pirmenybę teikėme gamtai ir bendravimui su žmonėmis, kurie dažnai pasikviesdavo arbatos. Tikrąsias šalis pamatėme tik per žmones.

Eglė: Mano prioritetas buvo tiesiog keliauti, sutikti vietinius ir iš jų išgirdus patarimus, ką reiktų pamatyti, tai ir padaryti. Taip pat buvo įdomu ilgiau pagyventi vienoje vietoje, kaip kad Tbilisyje ar Kutaisyje, nes taip buvo galima susipažinti su kartvelų buitimi, labiau suprasti jų mąstymą, pamatyti, kaip jie elgiasi kasdienėse situacijose. Galėjau aplankyti šalia esančius gamtos ar kultūrinius objektus, o vakare grįžti į miestą ir bendrauti su vietiniais. Naktinis gyvenimas nebuvo svarbus, bet ilgiau pabuvus su vietiniais teko ir į barus/restoranus nueiti. (Šypsosi.)

Kuri kelionės dalis jums buvo sunkiausia ar pateikė daugiausiai netikėtumų? Galbūt kažkurioje šalyje tranzuoti nėra įprasta ar priešingai – visi mielai stoja pavėžėti svetimšalių?

Tomas: Daugiausiai netikėtumų buvo Turkijoje, nes ten paprasčiausiai nevažiavo mašinos, o štai Armėnijoje sekėsi labai gerai, mat pavežti sustoję žmonės netgi pasiūlė nakvynę.

Ugnė: Kartvelai pavežti svetimšalių stoja mielai, bet savų, kaip patys sako, neima. (Šypsosi.) Armėnai irgi noriai stoja, bet būtina pasakyti, kad esi studentas ir neturi pinigų. Pasitaikydavo, kad susistabdai automobilį be jokių skiriamųjų ženklų, o vairuotojas sako, kad tai – taksi. Sakartvele irgi gali panašiai nutikti. Mūsų draugams teko susimokėti 20 larių už palyginti nedidelį atstumą.

Turkijoje gal kiek daugiau mašinų pravažiuoja nesustojusios, bet vis tiek gan gerai sekėsi „tranzuoti“. Kai kurie vairuotojai pasitaikė lipšnūs, bet ne piktybiniai. Ar saugu? Sakyčiau, mums sekėsi. (Šypsosi.) Visur visko gali nutikti, nesvarbu, kokia šalis. Mums nutiko tai, kas gera. Tiesa, prieš sutikdami nakvoti aiškindavomės, ar turi žmoną, vaikų…

Apie Sakartvelą ir jo žmonių svetingumą skaitėme daug, o kaip Armėnija ir Turkija? Ar jie taip pat nenusileidžia geranoriškumu?

Ugnė: Nebuvo kada galvoti apie stereotipus. Tiesa, buvo įdomu sužinoti, kaip turkų kasdienybę paliečia malda. Įsivaizdavau, kad štai riedi keliu, išmuša kažkelintą valandą, vairuotojas spaudžia stabdžius, išlipa iš mašinos, pasitiesia kilimėlį ir meldžiasi, o tu jautiesi kaip filme. Taip nebuvo. (Juokiasi.) Tik kartą, jau kirtus Turkijos-Sakartvelo sieną, vairuotojas liepė patylėti, nes kartu važiavęs turkas meldėsi. O apie Sakartvelą buvau prisiskaičiusi, kad negalima gerti vandens iš čiaupo, nes bus blogai. Iš pradžių buvo baisoka, bet paskui gėrėme ir nemirėme. (Juokiasi.)
Kirtus vis naujos valstybės sienas norėjosi pajausti jos skirtingumą. Armėnai nustebino, nes savo tautą vertina gan neigiamai. „Kaip jūsų motinos išleido jus taip keliauti po šitą šalį? – klausė senutė tualete. – Savo dukros niekada neišleisčiau“. „Armėnai yra padarę daug blogo, noriu, kad grįžę mus prisimintumėt geruoju,“ – sakė vaikinas, gatvėje mus pakvietęs į gimtadienį. Šalis skurdi, bet žmonės geri. Sykį draugams sustojęs vyras paprašė susimokėti už benziną, bet galiausiai nutarė pavežti už dyką ir dar visą 6 žmonių kompaniją pakvietė į savo namus išgerti arbatos. Nors jie gyvena tikrai labai sunkiai, vaišino kuo galėjo. Aišku, ir patys šį bei tą ant stalo padėjome.

Turkija? Naiviai įsivaizdavome, kad tai vien saulė, paplūdimiai ir palmės, bet pataikėm į tikrą Sibirą, kur vaizdai kaip per Kalėdas, o rytais kokių -15. Smagu, kad kalbos barjeras nebuvo kliūtis bendrauti, nors dauguma turkų mokėjo tik turkiškai.

Visose kelionėse nutinka bent po keletą kuriozų, kuriuos vėliau kaip istorijas pasakojame grįžę. Ar turite tokių?

Ugnė: Tokių istorijų buvo daug. Dažniausiai pasakoju apie važiavimą su negyva kiaule, uždarytą tunelį pakeliui į Rizė miestą Turkijoje arba naktį pas armėnus, kai svarstėme, ar viskas pasibaigs geruoju.
Trumpiausia istorija yra apie kiaulę. Tranzavome su Luku Sakartvele. Mašinų nėra, o mes viduryje niekur, aplink tik kalnai kalneliai. Žiūrime – kažkas važiuoja, puolame stabdyti. Priekyje jau sėdėjo du kartvelai, tad mums atidarė kėbulą, o ten – dar vienas vyras ir paskersta kiaulė skardinėje vonioje. Vietos nedaug, todėl kartvelas lyg niekur nieko atsisėdo ant kiaulės pasturgalio, o mes – virš rato. Taip ir važiavome keliasdešimt kilometrų, dar į kiekvieną kalną užtempdami mūsų naujųjų draugų mašiną. (Juokiasi.)

Ką kolegoms tranzuotojams, keliaujantiems į šiuos kraštus, patartumėte? Ar reikia ką nors žinoti prieš išvykstant į kelionę?

Tomas: Reikia mokėti rusų kalbą. Turkų irgi būtų gerai. Reikia išmokti bent 10 žodžių ir turėti žemėlapį arba telefoną su žemėlapiu bei žiūrėti, kad telefonas neišsikrautų. Taip pat verta nusipirkti vietines telefono korteles, nes tada tikrai daug daug pigiau susiskambinti.

Eglė: Kelionės metu patariu priimti vietinių pasiūlymus kartu papietauti, vakarieniauti, išgerti, nes dažniausiai jie ir vaišina. Taip susipažinsite su tradicijomis, patirsite jų vaišingumą bei geranoriškumą. Ir ko gero, jus dar ir apnakvyndins. Taip pat patariu kuo mažiau planuoti, nes šio regiono aura tokia, kai skubėti kažkaip netinka. (Šypsosi.)

Ugnė: Merginoms praverstų vestuviniai žiedai ar pan. (Juokiasi.) Susitaikykite su tuo, kad mašinose rūkoma. Žmonės čia gyvena paprastai, bet turi dideles širdis – tiesiog prisiminkite tai. Jie mąsto kitaip, daro gera ne dėl išskaičiavimo. Nusiteikite daug bendrauti ir būti nuoširdūs. Jei eisite į svečius, nesineškite vyno – įžeisite šeimininką. Sūrius pirkite atsargiai – tikrai sūrūs. Turėkite vaistinėlę. Dėl visa ko. Žemėlapius galima gauti informacijos centruose. Beje, vienas kartvelas sakė, kad iškeltas nykštys „tranzuojant“ reiškia tą patį, ką pas mus vidurinis pirštas. (Juokiasi.) Norėdami sustabdyti automobilį kartvelai tai daro tiesiog judindami ištiestą ranką, bet dėl mūsų kitoniškų tradicijų niekas neįsižeidė.